Kokia ekonominė veikla yra apie, bet kaip ji galima rasti atsitikti? Ekonomistai yra daug teorijų, tačiau nė vienas iš jų turi visus atsakymus. Adam Smith priskirti augimo nematoma ranka, dalijasi dauguma pasekėjų klasikinės ekonomikos vaizdas. Neoklasikinė ekonomikos turėjo įvairių teorija augimo, sugalvojo Robert Solow 1950 metu. Tai teigė, kad ilgalaikis investicijų padidėjimas padidina ekonomikos augimas tik laikinai: darbo kapitalo santykis pakyla, ribinio produkto kapitalo mažėja ir ekonomikos grįžta į ilgalaikio augimo kelią. Produkcija bus tada padidinti tuo pačiu greičiu, kaip darbo jėgos (koreguojami, naujesnės versijos) plius veiksnys atspindi patobulinimų produktyvumo augimą. Ši teorija prognozuoja konkrečius ryšius tarp kai kurių pagrindinių ekonominės statistikos. Dar kai kurie iš šių prognozių nesugeba pritaikyti faktus. Pvz., pajamų skirtumai tarp šalių yra didesnės, nei jų santaupų palūkanų normų skirtumai pasiūlyti. Be to, nors modelis sako, kad augant galiausiai priklauso technologinių pokyčių, ji nesugeba paaiškinti tiksliai kas lemia šią normą. Technologinių pokyčių yra traktuojamas kaip išorinių veiksnių. Kai kurie ekonomistai teigė, kad tai ignoruoti pagrindinio variklio augimo. Jie sukūrė naują augimo teoriją, kurioje produktyvumo buvo endogeninio, tai reiškia, kad jie buvo atlikti dėl dalykų vyksta per ekonominį modelį yra naudojama ir ne tik daryti prielaidą, kad atsitiks, kaip neo-klasikinio modeliai. Endogeninio augimo buvo tinkamai, ypač į technologines inovacijas ir investicijas į žmogiškąjį kapitalą. Ieško paaiškinimai skirtumų augimo, taip pat tarp turtingų ir besivystančių šalių, naujas augimo teorija dėmesys sutelkiamas į kokios lengvatos yra ekonomikoje sukurti papildomą žmogiškąjį kapitalą ir išrasti naujus produktus. Veiksnius šios skatinamosios priemonės apima vyriausybės politiką. Šalių su iš esmės laisvosios rinkos politiką, ypač laisvą prekių ir priežiūrai užtikrinti nuosavybės teisių, paprastai yra didesnis. Atviros ekonomikos augo kur kas greičiau nei uždaros ekonomikos vidutiniškai. Aukštojo viešųjų išlaidų palyginti su BVP yra paprastai siejamas su lėtesnį augimą. Taip pat blogai augimo yra didelės infliacijos ir politinis nestabilumas. Kaip šalių augo turtingesnių per 20-ojo amžiaus metinis augimo tempas sumažėjo, todėl mažėja grąžina į sostinę. Iki 1990 m., labiausiai išsivysčiusiose šalyse manoma, kad ilgalaikės tendencijos augimo normos 2-2. 5 % per metus. Tačiau dešimtajame dešimtmetyje, augimo tempai pradėjo kilti, ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kai kurie ekonomistai sako, tai buvo naują ekonomika remiantis revoliucija produktyvumo, bet daugiausia dėl sparčios technologinės naujovės (galbūt tiesiogiai kylančius iš naujų technologijų plitimą) į žmogiškojo kapitalo vertės gimimo.