Vienas iš pagrindinių rūšys ir žanrai Vakarų meno. Tačiau įvertinimas pobūdžio savo labui ir savo pačios meno objektu yra palyginti naujas reiškinys. Iki XVII a. kraštovaizdžio buvo tik bei paveikslų iš esmės kalbama apie religinės, mitologinės ar istorinių dalykų (istorijos tapyba). Darbai XVII a. dailininkų Claude Lotaringijos ir Nicholas Poussin, peizažas fone pradėjo dominuoti istorijos dalykų, kad buvo fiktyvi darbo. Savo požiūrį į kraštovaizdžio tačiau buvo labai stilizuota ar dirbtinių: jie bandė sukelti kraštovaizdžio klasikinės Graikijos ir Romos ir jų darbas tapo žinomas kaip klasikinės kraštovaizdžio. Tuo pačiu olandišką kraštovaizdį dailininkų pavyzdžiui, Jacob van Ruysdael buvo sukurti daugiau natūralistinę formą kraštovaizdžio dažymas, pagal ką jie pamatė aplink juos. Tada, taip pat XVII a. prancūzų dailės žanrai, jis į kraštovaizdžio ketvirtas pagal svarbą iš penkių žanrai. Vis dėlto kraštovaizdžio tapyba tapo vis labiau populiarėja per XVIII a., nors klasikinės idėja buvo. , XIX a., tačiau mačiau puikių sprogimo natūralistinę kraštovaizdžio dažymas, iš dalies skatina atrodo kad gamta yra tiesioginis Dievo sąvoką, o iš dalies vis daug žmonių susvetimėjimas gamtoje auga industrializacijos ir urbanizacijos. Britanijos gaminami dviejų neapmokėtų autoriai šį reiškinį John policininkas ir JMW Turner. Estafetėje vėliau perėjo į Prancūzijos tais atvejais, kai į rankas, impresjonistów kraštovaizdžio tapyba tapo transporto priemonę ir revoliucija Vakarų tapybos (šiuolaikinio meno) ir tradicinių hierarchijos žanrai žlugo.