Senoji anglų kalba yra pavadinimas, suteiktas pagal Istoriniai linguistics į anglų kalba, kuria kalbama tarp 1066 Norman invazija ir viduryje-į-pabaigoje 15 amžiaus, kai Chancery standartas, forma, Londono anglų kalba, pradėjo plačiai pasklisti, įvairių formų procesas padeda išspausdintas spaudos į Anglija, William Caxton, 1470s, o šiek tiek vėliau Richard Pynson įvedimo. Šiuo metu Northumbrian dialektas, kuria kalbama Pietų Rytų Škotijoje buvo besivystančių į Škotų kalba. Anglijoje, kaip kalbama po to, kai šį kartą, iki 1650, yra žinomas kaip anksti šiuolaikinės anglų kalba.

Skirtingai nuo senosios anglų, kuri iš esmės linkusios priimti vėlai Vakarų Saksońskich scribal konvencijų nedelsiant pre-Conquest laikotarpiu, anglų kalba, kaip rašytinę kalbą rodo įvairių formų scribal (ir tikriausiai dialektinis). Tačiau raštu vidurio anglų formų įvairovė reiškia didesnę įvairovę, kalbama anglų kalba nei galima rasti pre-Conquest Anglijoje formas, nei ištikimas atstovavimo šiuolaikinio kalbama anglų (nors galbūt didesnė ištikimybės į šį nei galima rasti senosios anglų tekstai). Priešingai, ši įvairovė siūlo palaipsniui pabaigos Veseksas vaidmenį kaip laivybos apsaugos ryšių centras ir tendencijos nustatymo scribal veiklos ir daugiau skirtingų vietos scribal stilius atsiradimą ir raštu tarme dar neįprasta ir bendrą modelį pereinamojo laikotarpio veiklos per šimtmečius, kurios laikytis, kaip sudarė Nortumbrijos Karalystę, Rytų Anglija ir Londono atsirasti paeiliui pagrindinių centrų literatūros gamybos, su savo bendro pobūdžio interesus.